Tobulas gyvenimas

Sveiki,

 Paskutiniu metu mano galvoje sukasi begalo daug minčių kuriomis noriu pasidalinti su Jumis.

 Spėju kaip dauguma mamų žiūrėdama į kitų mamų instagram profilius, youtube video galvodavau, kad jos idealios mamos. Bandžiau susirasti idealą į kurį žiūrėdama bandyčiau tapti tobula. Tačiau visos tos mintys ir pastangos mane dar labiau vertė save nuvertinti. Galvoje sukdavosi mintys : '' tu niekada nebusi tokia kaip ji" , "pasižiūrėk koki jos pavyzdingi vaikai, o tavo?" , "ji sugeba suspėti viską, o tu ne".  Visos tos mintys man tikra to žodžio prasme varė depresiją, apatiją, nusivylimą.... Nesijaučiau laiminga ir pilnavertė asmenybė..... Bėgau pati nuo savęs......

 Nežinau kuo rytai toki unikalūs, bet prabudus supratau: turiu nustoti sekti tuos žmones, kurie priverčia mane jaustis apgailėtina. Sėdėjau su rytiniu kavos puodeliu ir tryniau paskyras savo instagrame, youtube. O buvo jų tikrai daug. Paspaudus unfollow mygtuką pasijaučiau šiektiek geriau.....

 Sekantis žingsnis buvo nustoti žiūrėti man taip patikusius vlogerius,  kad pagaliau atgaučiau tą savivertės jausmą. Ha ha pradžia buvo sunki, tačiau  praėjus trims mėnesiams aš esu laisva nuo savo keistos priklausomybės;DD. Prasidėjo nauja era su tv serialais, kuriuose parodomas tikras gyvenimas, kai vyras su žmona pykstasi, o vaikai laksto kaip pamišę nežinodami ko nori. Taip pat, kad suprasčiau jog aš esu tikrai ne viena tokia pradėjau sekti mamas, kurias atsitiktinai radau facebooke. Jos dalinasi savo realiu gyvenimu ir jausmais. Jos pasako kaip ištikrųjų kartais užknisa tas:" mama paduok tą mama padaryk tą" kai tuo metu šone sėdi tėtis. Tik nesupraskit manęs klaidingai, aš myliu savo vaikus, tačiau kartais norisi, kad jie kažko paprašytų pas tėtį ir leistu nors kartą į mėnesį ramiai išgerti dar garuojančios kavos puodelį. Toki postai leido man suprasti, kad  aš esu normalus žmogus, kuris taip pat nori turėti nors vieną minutę ramybės.

 Pagaliau supratau, kad ne daiktai ar pinigai mus daro laimingais. Daiktų perteklius mane varė į neviltį. Atsirado noras atsikratyti nereikalingų ir nenaudojamų rakandų.  Atsikračius pusės nereikalingų niekučių aš pasijaučiau laimingesnė. Po truputį į mano gyvenimą ateina minimalizmo samprata. Begalo džiaugiuosi atradusi tokį gyvenimo būdą.

 Noras nesiekti tobulos šeimos įvaizdžio man taip pat daug ką davė. Pradėjau vertinti dalykus, kurių seniau nesureikšminau, o kaikurie net nervuodavo.
 Man begalo patinka, kad aš nebegalvoju ką pasakys kiti jei viešoje vietoje mano vaikams prasidės isterijos priepuoliai, kurių metu aš taip pat pradėdavau panikuoti, nes galvodavau kaip greičiau vaiką nuraminti, nes kitu atveju mano nugarą pervers 1000 piktų žvilgsnių. Supratimas, kad visi vaikai  patiria pykčio priepuolius, man davė pasitikėjimo savimi. Dabar aš stengiuosi išaiškinti vaikui kodėl bus taip ir ne kitaip vietoj to, kad nupirkčiau jam taip norimą saldainį. Kuo toliau tuo geriau sekasi nebegalvoti, o ką kiti pagalvos. Nebejaučiu panikos ir pasimetimo,todėl galiu blaivia galva galvoti kaip padėti klykaujančiam ir kontrolę praradusiam vaikui. Paskutinį kartą kai Marią ištiko pykčio priepuolis mes bendrom jėgom labai puikiai su tuo susitvarkėm. Dažniausiai aš jai duodu atsigerti vandens taip ji nusiramina, tačiau tą kartą mes kaip tyčia neturėjom pasiėmę nieko gerti. Jei būčiau pradėjus panikuoti, spėju mes taip ir būtumėm  nenuėją į parką, o ėją namo ieškoti vandens. Aš džiaugiuosi, kad mes atsistojom kartu ir giliai pakvėpavom taip nusiramino ji ir tuo pačiu aš. Kartais net nepagalvoji kaip maži dalykai gali išsukti iš keblių situacijų.

 Man liūdna, kad paskutiniu metu žmonės nori turėti tobulą vyrą, vaikus, išvaizdą, santykius ir t.t . Kaikurie net bando kitiems aiškinti kas yra priimtina daryti jų amžiuje, o kas ne. Dauguma pradėjo galvoti, kad jie viską geriau žino. Visus tuos pasisakymus vieni ima giliai į širdį ir tai juos veda  prie nemeilės sau, o kai nesugebi mylėti savęs nemokėsi mylėti savo vaikų, vyro ar savo gyvenimo. Nėra nieko tobulo, nes galų gale atsiras nors vienas žmogus, kuris pasmerks tavo pasirinkimą ir tavo sukurta tobulybė taps netobula, nes kiekvienas tobulybę supranta skirtingai. Neverta sureikšminti ką sako kiti, bet reikia klausyti ką jums sako širdis ir kurti savo tobulai netobulą gyvenimą, savas taisykles.

Šiuo postu tikrai nesakau, kad  jūs turėtumėt taip elgtis, tiesiog noriu pasidalinti savo išgyvenimais. Gal kažkas perskaitęs šį tekstą supras, kad pasaulyje yra tikrai ne viena tokia kaip ji ir tas žinojimas ją pavers nors kažkiek laimingesne. Džiaukimės mažais pasiekimais tada gyvenimas atrodys nors truputį gražesnis.

Nuostabios Jums likusios dienos:)

Rasa:)