Sveiki,
Paskutiniu metu mano galvoje sukasi begalo daug minčių kuriomis noriu pasidalinti su Jumis.
Spėju kaip dauguma mamų žiūrėdama į kitų mamų instagram profilius, youtube video galvodavau, kad jos idealios mamos. Bandžiau susirasti idealą į kurį žiūrėdama bandyčiau tapti tobula. Tačiau visos tos mintys ir pastangos mane dar labiau vertė save nuvertinti. Galvoje sukdavosi mintys : '' tu niekada nebusi tokia kaip ji" , "pasižiūrėk koki jos pavyzdingi vaikai, o tavo?" , "ji sugeba suspėti viską, o tu ne". Visos tos mintys man tikra to žodžio prasme varė depresiją, apatiją, nusivylimą.... Nesijaučiau laiminga ir pilnavertė asmenybė..... Bėgau pati nuo savęs......
Nežinau kuo rytai toki unikalūs, bet prabudus supratau: turiu nustoti sekti tuos žmones, kurie priverčia mane jaustis apgailėtina. Sėdėjau su rytiniu kavos puodeliu ir tryniau paskyras savo instagrame, youtube. O buvo jų tikrai daug. Paspaudus unfollow mygtuką pasijaučiau šiektiek geriau.....
Sekantis žingsnis buvo nustoti žiūrėti man taip patikusius vlogerius, kad pagaliau atgaučiau tą savivertės jausmą. Ha ha pradžia buvo sunki, tačiau praėjus trims mėnesiams aš esu laisva nuo savo keistos priklausomybės;DD. Prasidėjo nauja era su tv serialais, kuriuose parodomas tikras gyvenimas, kai vyras su žmona pykstasi, o vaikai laksto kaip pamišę nežinodami ko nori. Taip pat, kad suprasčiau jog aš esu tikrai ne viena tokia pradėjau sekti mamas, kurias atsitiktinai radau facebooke. Jos dalinasi savo realiu gyvenimu ir jausmais. Jos pasako kaip ištikrųjų kartais užknisa tas:" mama paduok tą mama padaryk tą" kai tuo metu šone sėdi tėtis. Tik nesupraskit manęs klaidingai, aš myliu savo vaikus, tačiau kartais norisi, kad jie kažko paprašytų pas tėtį ir leistu nors kartą į mėnesį ramiai išgerti dar garuojančios kavos puodelį. Toki postai leido man suprasti, kad aš esu normalus žmogus, kuris taip pat nori turėti nors vieną minutę ramybės.
Pagaliau supratau, kad ne daiktai ar pinigai mus daro laimingais.
Daiktų perteklius mane varė į neviltį. Atsirado noras atsikratyti
nereikalingų ir nenaudojamų rakandų. Atsikračius pusės nereikalingų
niekučių aš pasijaučiau laimingesnė. Po truputį į mano gyvenimą ateina
minimalizmo samprata. Begalo džiaugiuosi atradusi tokį gyvenimo būdą.
Noras
nesiekti tobulos šeimos įvaizdžio man taip pat daug ką davė. Pradėjau
vertinti dalykus, kurių seniau nesureikšminau, o kaikurie net
nervuodavo.
Man begalo patinka, kad aš nebegalvoju ką pasakys kiti jei viešoje vietoje mano vaikams prasidės isterijos priepuoliai, kurių metu aš taip pat pradėdavau panikuoti, nes galvodavau kaip greičiau vaiką nuraminti, nes kitu atveju mano nugarą pervers 1000 piktų žvilgsnių. Supratimas, kad visi vaikai patiria pykčio priepuolius, man davė pasitikėjimo savimi. Dabar aš stengiuosi išaiškinti vaikui kodėl bus taip ir ne kitaip vietoj to, kad nupirkčiau jam taip norimą saldainį. Kuo toliau tuo geriau sekasi nebegalvoti, o ką kiti pagalvos. Nebejaučiu panikos ir pasimetimo,todėl galiu blaivia galva galvoti kaip padėti klykaujančiam ir kontrolę praradusiam vaikui. Paskutinį kartą kai Marią ištiko pykčio priepuolis mes bendrom jėgom labai puikiai su tuo susitvarkėm. Dažniausiai aš jai duodu atsigerti vandens taip ji nusiramina, tačiau tą kartą mes kaip tyčia neturėjom pasiėmę nieko gerti. Jei būčiau pradėjus panikuoti, spėju mes taip ir būtumėm nenuėją į parką, o ėją namo ieškoti vandens. Aš džiaugiuosi, kad mes atsistojom kartu ir giliai pakvėpavom taip nusiramino ji ir tuo pačiu aš. Kartais net nepagalvoji kaip maži dalykai gali išsukti iš keblių situacijų.
Man liūdna, kad paskutiniu metu žmonės nori turėti tobulą vyrą, vaikus, išvaizdą, santykius ir t.t . Kaikurie net bando kitiems aiškinti kas yra priimtina daryti jų amžiuje, o kas ne. Dauguma pradėjo galvoti, kad jie viską geriau žino. Visus tuos pasisakymus vieni ima giliai į širdį ir tai juos veda prie nemeilės sau, o kai nesugebi mylėti savęs nemokėsi mylėti savo vaikų, vyro ar savo gyvenimo. Nėra nieko tobulo, nes galų gale atsiras nors vienas žmogus, kuris pasmerks tavo pasirinkimą ir tavo sukurta tobulybė taps netobula, nes kiekvienas tobulybę supranta skirtingai. Neverta sureikšminti ką sako kiti, bet reikia klausyti ką jums sako širdis ir kurti savo tobulai netobulą gyvenimą, savas taisykles.
Šiuo postu tikrai nesakau, kad jūs turėtumėt taip elgtis, tiesiog noriu pasidalinti savo išgyvenimais. Gal kažkas perskaitęs šį tekstą supras, kad pasaulyje yra tikrai ne viena tokia kaip ji ir tas žinojimas ją pavers nors kažkiek laimingesne. Džiaukimės mažais pasiekimais tada gyvenimas atrodys nors truputį gražesnis.
Nuostabios Jums likusios dienos:)
Rasa:)
05 January 2017
30 December 2016
2016 metų apžvalga
Sveiki,
Kaip ir kiekvienais metais aš sugrįžtu čia, kad aprašyčiau savo prabėgusius metus.:) Kodėl? Tiesiog man patinka po kiek laiko ateiti čia ir prisiminti kokia aš tais metais buvau, ko pasiekiau, ką iš savo svajonių išpildžiau.
2016 buvo visiškai kitoki nei praėją 2015. Šiemet aš supratau labai daug dalykų. Su kiekvienais metais mano vertybės keičiasi ir tik į gerą.
2016 pradžia niekuo neišsiskyrė. Dienos slinko kaip anksčiau. Viskas prasidėjo pavasario pabaigoje. Nežinau kaip dabar turėčiau save įvardinti - tikriausiai buvusia youtubere, nors kas čia žino gal ateis diena kada aš pakeisiu savo nuomonę ir sugrįšiu ten. Būtent šiemet aš nusprendžiau pradėti laužyti standartus kurie yra užvaldę lietuvišką youtube pasaulį. Pagaliau išdrįsau išsakyti savo nuomonę kurią ne visi norėjo primti. Aš supratau, kad visdar vyrauja tas durnas vienodumas, kai visi bando būti kaip vienas. Vien todėl žmonės bijo išsiskirti, bet aš nebijojau....
Supratau vieną dalyką, kad man nebesvarbu tie didėjantys skaičiukai, like ar dislike. Norėjau ekspermentuoti, parodyti, kad suages žmogus gali durniuoti ir tam nėra amžiaus cenzo ir vėl likau nesuprasta.
Vakar vakare supratau vieną paprastą dalyką: Pavargau nuo neigiamų komentarų, pavargau nuo smerkimo, kad aš kitokia, nenoriu būti dar vienu žmogumi apie kurį rašys Lietuvos spauda(ji nemoka gražiai rašyti ), noriu RAMYBĖS. Todėl vakar priėmiau sprendimą užblokuoti visus video ir pagalvoti ko aš ištikrųjų noriu iš youtube ir ar man viso to reikia......
2016 rudenį po trijų metų pertraukos buvau Lietuvoje. Labai norėjau ten važiuoti, nes buvau išsilgus gimtų vietų. Negaliu sakyti, kad man visiškai nepatiko, tiesiog supratau, kad nebenoriu ten gyventi. Faina buvo sutikti mylimus žmones, pasivaikščioti po pažįstamas, prisiminimų pilnas vietas. Kaip bebūtų gaila ne viskas buvo taip gražu kaip, kad gali pasirodyti. Likau labai nusivylusi valstybinėm įstaigom, kuriose žmonės nemoka elgtis kaip jiems privaloma. Manau labai nemandagu kai ateini ir tavęs neišklauso ir kartoja tik vieną frazę ''Tu to nepasieksi''. Aš esu užsispyręs žmogus tad pasiekiau visko ko norėjau, bet tai man kainavo daug nervų ir pastangų, nes dirbantys asmenys nemoka įstatymų ir nežino kaip tinkamai reikia dirbti. Kai pasiekiau ko norėjau mane išlydėjo su pykčio kupinu žvilgsniu vien todėl, kad buvo ne taip kaip jie norėjo....
Taip pat liūdnas vaizda kai eini ir matai daug apleistų pastatų ir supranti,kad kuo toliau tuo labiau žmonės bėga iš gimtinės, nes nebeįmanoma gyventi. Algos mažos, o kainos kosminės.. Kodėl sakau neįmanoma? Buvo nutikimas kai ėjau pasivaikščioti su trim vaikais ir jauna šeima eidama man už nugaros šnekėjosi '' TU MATAI KOKIA JAUNA IR KIEK VAIKU TURI? KAIP JINAI JUOS VISUS IŠLAIKO''.... Liūdna labai liūdna.....
Grįžus iš Lietuvos su vyru nusprendėm atsisakyti mėsos. Ne aš ne vegetarė, aš tiesiog nebevalgau mėsos ir tiek. Jaučiuosi daug sveikesnė ir maisto gaminimas man pradėjo patikti. Nekenčiau daryti maisto iš mėsos, man tai buvo kažkokia kankynė. Sukąndus dantis darydavau vyrui valgyti, o padariusi nebegalėdavau to maisto valgyti..... Dabar aš su mielu noru gaminu maistą ir net kaip tikra šeimininkė ragaunu, ko niekada nedarydavau. Tai tapo malonumu, o ne kančia.
2016 žiema. Pradėjau galvoti ko noriu iš gyvenimo. Youtube veiklai nebeturėjau nei jėgų nei didelio noro reikėjo surasti naują veiklą, kuri mane atpalaiduotų po šurmulio pilnos dienos. Ir mano nuostabai labai greitai radau pakaitalą. Nėrimas - mano gyvenime užima didelę vietą. Užsimdama šia veikla pamirštu visas problemas, numalšinu galvos skausmą, o labiausiai mane džiugina, kad ką aš darau patinka žmonėms. Po truputį mano hobis pereina į mini versliuką ir noriu tikėti, kad 2017 aš ir toliau užsimsiu šia veikla ir džiuginsiu dar daugiau žmonių.
Taip pat šiuo laikotarpiu apėmė mane liūdnos mintys, kažko trūko gyvenime iki pilnos laimės. Pradėjau domėtis minimalizmu ir po truputį, mažais žingsneliais prasidėjo mano namų valymas nuo nereikalingų daigtų. Po truputį į mano gyvenimą ateina ramybės ir harmonijos jausmas. Labai noriu tikėti, kad naujais metais aš ir toliau bandysiu apsivalyti nuo nereikalingų daigtų, o paskui pereisiu prie nereikalingų minčių valymo, bet viskas po truputį.
Taip pat pasikeitė požiuris į vaikų auklėjimą. Seniau galvojau, kad jei vaikas gaus mažai dovanų jis jausis prastesnis, nes kitas gavo daugiau.... Klydau.... Dovanų gausa išlepina vaikus. Šios kalėdos buvo kitokios aš pirkau vos kelis žaislus ir jie buvo mediniai nes norisi man patvarumo ko plastmasė neturi. Rezultatas: vaikai labiau džiaugėsi dovanom, plius jos daug mieliau atrodo nei tie plastmasiniai žaisliukai.
Žiema man atnešė daug permainų... Paskutinėm dienom supratau ko man labiausiai trūksta gyvenime - tylos ir ramybės. Aš gyvenu šurmulio pilnam mieste, pasilgau gamtos garsų, o ne mašinų ūžesio. Noriu tikėti, kad 2017 aš turėsiu galimybę ištrūkti ten kur busiu tik aš ir gamta.....
Va taip atrodė mano 2016 metai daug permainų ir dar daugiau planų naujiems metams.
Noriu tikėti, kad 2017 aš rašysiu čia daugiau, nes kartais taip norisi išsipasakoti, pasidalinti atradimais ir džiaugsmais.
Noriu Jums visiems palinkėti nuostabių 2017 metų. Tegu jūsų svajonės išsipildo:)
Rasa:)
Kaip ir kiekvienais metais aš sugrįžtu čia, kad aprašyčiau savo prabėgusius metus.:) Kodėl? Tiesiog man patinka po kiek laiko ateiti čia ir prisiminti kokia aš tais metais buvau, ko pasiekiau, ką iš savo svajonių išpildžiau.
2016 buvo visiškai kitoki nei praėją 2015. Šiemet aš supratau labai daug dalykų. Su kiekvienais metais mano vertybės keičiasi ir tik į gerą.
2016 pradžia niekuo neišsiskyrė. Dienos slinko kaip anksčiau. Viskas prasidėjo pavasario pabaigoje. Nežinau kaip dabar turėčiau save įvardinti - tikriausiai buvusia youtubere, nors kas čia žino gal ateis diena kada aš pakeisiu savo nuomonę ir sugrįšiu ten. Būtent šiemet aš nusprendžiau pradėti laužyti standartus kurie yra užvaldę lietuvišką youtube pasaulį. Pagaliau išdrįsau išsakyti savo nuomonę kurią ne visi norėjo primti. Aš supratau, kad visdar vyrauja tas durnas vienodumas, kai visi bando būti kaip vienas. Vien todėl žmonės bijo išsiskirti, bet aš nebijojau....
Supratau vieną dalyką, kad man nebesvarbu tie didėjantys skaičiukai, like ar dislike. Norėjau ekspermentuoti, parodyti, kad suages žmogus gali durniuoti ir tam nėra amžiaus cenzo ir vėl likau nesuprasta.
Vakar vakare supratau vieną paprastą dalyką: Pavargau nuo neigiamų komentarų, pavargau nuo smerkimo, kad aš kitokia, nenoriu būti dar vienu žmogumi apie kurį rašys Lietuvos spauda(ji nemoka gražiai rašyti ), noriu RAMYBĖS. Todėl vakar priėmiau sprendimą užblokuoti visus video ir pagalvoti ko aš ištikrųjų noriu iš youtube ir ar man viso to reikia......
2016 rudenį po trijų metų pertraukos buvau Lietuvoje. Labai norėjau ten važiuoti, nes buvau išsilgus gimtų vietų. Negaliu sakyti, kad man visiškai nepatiko, tiesiog supratau, kad nebenoriu ten gyventi. Faina buvo sutikti mylimus žmones, pasivaikščioti po pažįstamas, prisiminimų pilnas vietas. Kaip bebūtų gaila ne viskas buvo taip gražu kaip, kad gali pasirodyti. Likau labai nusivylusi valstybinėm įstaigom, kuriose žmonės nemoka elgtis kaip jiems privaloma. Manau labai nemandagu kai ateini ir tavęs neišklauso ir kartoja tik vieną frazę ''Tu to nepasieksi''. Aš esu užsispyręs žmogus tad pasiekiau visko ko norėjau, bet tai man kainavo daug nervų ir pastangų, nes dirbantys asmenys nemoka įstatymų ir nežino kaip tinkamai reikia dirbti. Kai pasiekiau ko norėjau mane išlydėjo su pykčio kupinu žvilgsniu vien todėl, kad buvo ne taip kaip jie norėjo....
Taip pat liūdnas vaizda kai eini ir matai daug apleistų pastatų ir supranti,kad kuo toliau tuo labiau žmonės bėga iš gimtinės, nes nebeįmanoma gyventi. Algos mažos, o kainos kosminės.. Kodėl sakau neįmanoma? Buvo nutikimas kai ėjau pasivaikščioti su trim vaikais ir jauna šeima eidama man už nugaros šnekėjosi '' TU MATAI KOKIA JAUNA IR KIEK VAIKU TURI? KAIP JINAI JUOS VISUS IŠLAIKO''.... Liūdna labai liūdna.....
Grįžus iš Lietuvos su vyru nusprendėm atsisakyti mėsos. Ne aš ne vegetarė, aš tiesiog nebevalgau mėsos ir tiek. Jaučiuosi daug sveikesnė ir maisto gaminimas man pradėjo patikti. Nekenčiau daryti maisto iš mėsos, man tai buvo kažkokia kankynė. Sukąndus dantis darydavau vyrui valgyti, o padariusi nebegalėdavau to maisto valgyti..... Dabar aš su mielu noru gaminu maistą ir net kaip tikra šeimininkė ragaunu, ko niekada nedarydavau. Tai tapo malonumu, o ne kančia.
2016 žiema. Pradėjau galvoti ko noriu iš gyvenimo. Youtube veiklai nebeturėjau nei jėgų nei didelio noro reikėjo surasti naują veiklą, kuri mane atpalaiduotų po šurmulio pilnos dienos. Ir mano nuostabai labai greitai radau pakaitalą. Nėrimas - mano gyvenime užima didelę vietą. Užsimdama šia veikla pamirštu visas problemas, numalšinu galvos skausmą, o labiausiai mane džiugina, kad ką aš darau patinka žmonėms. Po truputį mano hobis pereina į mini versliuką ir noriu tikėti, kad 2017 aš ir toliau užsimsiu šia veikla ir džiuginsiu dar daugiau žmonių.
Taip pat šiuo laikotarpiu apėmė mane liūdnos mintys, kažko trūko gyvenime iki pilnos laimės. Pradėjau domėtis minimalizmu ir po truputį, mažais žingsneliais prasidėjo mano namų valymas nuo nereikalingų daigtų. Po truputį į mano gyvenimą ateina ramybės ir harmonijos jausmas. Labai noriu tikėti, kad naujais metais aš ir toliau bandysiu apsivalyti nuo nereikalingų daigtų, o paskui pereisiu prie nereikalingų minčių valymo, bet viskas po truputį.
Taip pat pasikeitė požiuris į vaikų auklėjimą. Seniau galvojau, kad jei vaikas gaus mažai dovanų jis jausis prastesnis, nes kitas gavo daugiau.... Klydau.... Dovanų gausa išlepina vaikus. Šios kalėdos buvo kitokios aš pirkau vos kelis žaislus ir jie buvo mediniai nes norisi man patvarumo ko plastmasė neturi. Rezultatas: vaikai labiau džiaugėsi dovanom, plius jos daug mieliau atrodo nei tie plastmasiniai žaisliukai.
Žiema man atnešė daug permainų... Paskutinėm dienom supratau ko man labiausiai trūksta gyvenime - tylos ir ramybės. Aš gyvenu šurmulio pilnam mieste, pasilgau gamtos garsų, o ne mašinų ūžesio. Noriu tikėti, kad 2017 aš turėsiu galimybę ištrūkti ten kur busiu tik aš ir gamta.....
Va taip atrodė mano 2016 metai daug permainų ir dar daugiau planų naujiems metams.
Noriu tikėti, kad 2017 aš rašysiu čia daugiau, nes kartais taip norisi išsipasakoti, pasidalinti atradimais ir džiaugsmais.
Noriu Jums visiems palinkėti nuostabių 2017 metų. Tegu jūsų svajonės išsipildo:)
Rasa:)
13 June 2016
Tiesiog keverzones
Sveiki.
Noriu rašyti, bet nežinau nuo ko pradėti... Ar jums taip būna kai galvoje zuja daugybe idėjų, bet jas sudėlioti į vietas taip sudėtinga. Nežinau kas mane taip veikia ar už lango lyjantis lietus ar nuotaikos nebuvimas, o gal ir tas ir tas?
Šiandien viena iš tų dienų kai prisėdi prie kompiuterio montuoti video, o jie visi tau atrodo per daug lėkšti ir nevykę. Ir vėl paspaudi tą nelemtą X kamputyje.
Tiesiog būna dienų kaip ši jog jautiesi niekam nereikalingas, nieko nemokantis, nieko nesugebantis gerai padaryti, nesugebantis išpildyti savo slapčiausių svajonių, nesugebantis... Kartais jautiesi pats didžiausias nevykėlis žemėje.... Žinok tai normalu. Visiems būna dienų kaip ši. Žinau dabar sakysi: ''man nepatinka taip jaustis...'' O aš tik atsakysiu: ''Niekuo negaliu padėti teks iškentėti, o rytoj lauks nauja diena su naujomis emocijomis, gal net su naujais tikslais."
Ech permečiau ant greitųjų ką aš čia gero parašiau ir supratau, viena paprastą dalyką šiandien nesugebu net normaliai išdėstyti minčių. Apie vieną rašau apie kitą pabaigiu.
Na ir kas? Visiems pasitaiko dienų kaip ši.
Taip aš irgi normalus žmogus kaip ir jūs visi čia susirinkę....
Finito einu gerti arbatos su kalnu šokoladinių saldainių. Į storumą man.
Rasa
Noriu rašyti, bet nežinau nuo ko pradėti... Ar jums taip būna kai galvoje zuja daugybe idėjų, bet jas sudėlioti į vietas taip sudėtinga. Nežinau kas mane taip veikia ar už lango lyjantis lietus ar nuotaikos nebuvimas, o gal ir tas ir tas?
Šiandien viena iš tų dienų kai prisėdi prie kompiuterio montuoti video, o jie visi tau atrodo per daug lėkšti ir nevykę. Ir vėl paspaudi tą nelemtą X kamputyje.
Tiesiog būna dienų kaip ši jog jautiesi niekam nereikalingas, nieko nemokantis, nieko nesugebantis gerai padaryti, nesugebantis išpildyti savo slapčiausių svajonių, nesugebantis... Kartais jautiesi pats didžiausias nevykėlis žemėje.... Žinok tai normalu. Visiems būna dienų kaip ši. Žinau dabar sakysi: ''man nepatinka taip jaustis...'' O aš tik atsakysiu: ''Niekuo negaliu padėti teks iškentėti, o rytoj lauks nauja diena su naujomis emocijomis, gal net su naujais tikslais."
Ech permečiau ant greitųjų ką aš čia gero parašiau ir supratau, viena paprastą dalyką šiandien nesugebu net normaliai išdėstyti minčių. Apie vieną rašau apie kitą pabaigiu.
Na ir kas? Visiems pasitaiko dienų kaip ši.
Taip aš irgi normalus žmogus kaip ir jūs visi čia susirinkę....
Finito einu gerti arbatos su kalnu šokoladinių saldainių. Į storumą man.
Rasa
Subscribe to:
Posts (Atom)