Kai buvome vaikai svajojome buti daktarais, pardavejais, kosmonautais ar siaip kokias keistuoliais. Tuo metu mes tiesiog svajojom, jog ta profesija pati geriausia. Taciau kai uzaugom viskas pasikeite. Vienu svajones liko tospacios kuriu jie pradejo siekti ir galiausiai jiems beveik pavyko jas igyvendinti, o kiti taip vis dar ir masto kokia profesija ju gyvenima paverstu svente. Koks darbas butu ju svajoniu, kuriam jie galetu save realizuoti ir tiesiog pamirsti visas problemas, nes jie ji tiesiog myletu. As iki siol nesuprantu kaip zmones atranda savo pasaukima. Ar jis ateina taip paciai netiketai kaip ir vaikinai i musu gyvenima, ar tiesiog uzsidega virs galvos lempute ir musu smegenelese dingteli mintis taip as noriu tuo buti? As nuo mazens svajojau buti garsia dainininke, aktore ar muzikante. Mane sios profesijos tiesiog trauke. Todel mano mama mane uzrase i muzikos mokykla. Grojau 10 metu,bet tai netapo mano profesija, deja. Is pradziu man labai patiko groti, bet kuo toliau daresi sunkiau mokytis visokias gamas ir t.t mintinai kalti as tiesiog pradejau nebenoreti mokintis toliau.Taciau mano mamos deka as baigiau muzikos mokykla ir dar po baigimo lankiau orkestra. Grojau didziausiose scenose ir jauciau ta palaima, jauduli, dziaugsma kai lipi ant scenos ir i tave ziuri daugybe zmoniu ir tavimi stebisi. Grojau ir uzsieni. Ir nesigailiu tos patirties. Ji man buvo vertinga. Taciau po svarbaus ir skaudaus mano gyvenime atsitikimo as tiesiog nustojau groti, nes sis uzsiemimas man pasidare per daug slegiantis, sunkus, primenantis daug dalyku. Taciau praejus daugiau nei 3 metam po baigimo as muzikos pradejau ilgetis. Noretusi namuose tureti violancele atsisesti ir groti groti groti islieti visus savo jausmus i muzika. Muzika - tarsi kalba taciau nevisi supranta ka nori ja pasakyti. Bet deja negaliu saves isivaizduoti garsios muzikantes tai ne mano pasaukimas, tai greiciau pomegis.
Po muzikos bandziau igyvendinti savo vaikystes svajone ir stoti i teatro ir muzikos akademija i aktoryste. Taciau nepraejau 3 egzamino, teko susirinkti daigtus ir vaziuoti namucio, su dideliu nusivylimu, kad dar viena svajone liko neigyvendinta. Po sio nuopolio as susikroviau daigtus ir isvaziavau is Lietuvos, nes joje man buvo per daug neigiamu prisiminimu, minciu ir siaip as joje nesijauciau laiminga. Maniau isvaziavus as pabegsiu nuo problemu. Taciau, deja. Blogi prisiminimai po truputeli isblesta, nes aplinka kita ir ji kuria naujus prisiminimus, o senuosius stumia kazkur tolyn dulketi, taciau problemos nepabega, nes pati didziausia problema esi tu pats. Ir kad ir kur bebutai ar Afrikoj ar Rusijoj ar toje pacioje Lietuvoje tu nepabegsi nuo saves.
Po to kai isvaziavau is Lietuvos praejo 3 metai. Galvojau cia per metus laiko surasiu arba bent jau suprasiu koks mano pasaukimas sioje zemeje. Taciau deja as iki siol nezinau koki darba noreciau dirbti. Iki dabar as esu pasimetusi, ieskanti savo kelio. Taip as dievinu madas, makiaza, sukuosenu daryma ir pan, bet bijau pradeti kazka mokytis, nes as nesu tikra, kad tai mano pasaukimas,kad dirbdama ta darba as jausiuosi laiminga. Tarkim, as noreciau tapti makeup artist ir pradeciau mokytis to koledze ir siekti savo svajones igyvendinimo ir vos tik pradejus as pastebeciau, kad man tai nesiseka as paprasciausiai nuleisciau rankas ir nebenoreciau to mokyti. Ar as esu tokia silpnavale ar kaip cia suprast? O gal as tiesiog pati nezinau ko as noriu is gyvenimo? Juk sakoma kiekvienas mes esame savo gyvenimo kalvis.Vieni be mokslu tampa zymiais makeup artistais, tiesiog savarankiskai mokosi ir siekia savo svajones, nepasiduoda, kol galu gale pavyksta. Gal ir man reikia atsisesti pagalvoti ka as tikrai noreciau daryti ir tai pabandyti pasimokyti savarankiskai ir paziureti kaip sekasi? Bet ko as noriu?
Gal jus zinot kaip atrasti savo pasaukima?:)
XoXo
Rasa ;*
